Kovo 12 d. 13.30 val. koncertų salėje vyko Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas. Programoje dalyvavo pučiamųjų orkestras (vadovas Albinas Kučinskas), o mokytojos Solgitos Vaitiekūnienės įžanginis žodis dar kartą kiekvienam iš mūsų priminė, koks drąsus žingsnis buvo mažos šalies apsisprendimas atkurti savo nepriklausomybę ir kokią svarbą pasaulio įvykiams tai turėjo.
Kovo 11-oji
2019-03-12
Vakar rytą saulė iš tiesų buvo ryški, nors ir pro sniego gūsius. Ir šiandien ji labai simboliška, labai kudirkiška – tamsumas prašalinusi...
29-eri laisvė metai atrodo jau nemažai, bet istorijoj – tikrai nedaug. Ir šita šventė lyg neatrodo labai reikšminga, ne tokia iškilminga kaip Vasario 16-oji. Kažkokia blankesnė. Nesinori iškilmingų žodžių per ją ir tai turbūt normalu. Pirmiausia dėl to, kad ši diena dar nėra legenda, kad labai daug iš mūsų ją gerai atsimena, ji ne praeitis. Ji dar šių dienų įvykis. Neabejoju, kad kovo 11-osios šimtmetį lietuviai minės visaip kitaip – nekasdieniškai, kaip gražią legendą, iš kurios užaugo.
O šiandien mes dar galim pasiklausti tų, kurie tada, 1990-aisiais sprendė, pasirašė, atsimena. Vienas atsiminimų man ypač patinka: Kovo 11-osios akto tekstas buvo sukurtas ir atspausdintas, o paskui pasirašytas 124 signatarų. Būtų užtekę ir dviejų parašų, posėdžio pirmininko ir sekretoriaus, bet atrodė svarbu, kad šis dokumentas būtų panašus į Vasario 16-osios aktą. Taigi pasirašo 124 signatarai, o tada sprendžiama, kur jį dėti. Juk sprendimas pavojingas: Vilniuje sovietinė kariuomenė, veikia KGB, čia pat sovietų tankai ir lėktuvai, rytojaus dieną turi rinktis Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba ir priimti įstatymą, kuris neleis sovietinėms respublikoms išstoti iš SSRS. Jau rytoj...Viskas labai trapu. Pasirašytą dokumentą nuspręsta iš Vilniaus išvežti į Kauną pas kardinolą Vincetą Sladkevičių. Dokumentą veža senu automobiliu „Žiguliai“, paslėptą benzino bake įrengtoj slėptuvėj. Tikėtasi, kad kardinolo namuose nebus kratų... Pavyko. Štai taip: patys svarbiausi įvykiai – paprasti, kasdieniški, kartais išradingi ar net komiški. Taip kuriama istorija.
O tokių nutikimų reikšmė? Sunkiai ją suprantam patys. Mums vis dar reikia, kad kas nors kitas pasakytų, svarbu ar nesvarbu, reikšminga ar ne yra tai, ką darom. Tai štai vienas tokių vertinimų. Nepriklausomybės akto signataras ekonomistas Stasys Kropas pasakoja, kaip prieš dešimtmetį Vašingtono knygyne rado Oksfordo universiteto leidykloje išleistą pasaulio istorijos vadovėlį. Sako, įdomu pasidarė, ar rašo čia ką apie Lietuvą. „Randu, kad Lietuva – valstybė, lėmusi geopolitinį lūžį. Priėmusi sprendimą skelbti Nepriklausomybę pati, nelaukdama, kad kažkas ją suteiks. Vadovėlyje rašoma, kad tai lėmė visą pasaulio tvarkos pasikeitimą.“ Tai čia jei nedrąsu pasakyti patiems, kokia tos Kovo 11-osios reikšmė pasauliui.
O mums patiems? Kokia reikšmė? Vis dar kalbam, kad neturim to ar ano, vis dar ko nemokam. Bet kertiniai žodžiai čia ne „neturim“ ar „nemokam“. Svarbiausias čia tas trumpas "dar". Nes jei turi Laisvę, tai žodis "niekada" nesunkiai virsta į "netrukus", o prie žodžio "neįmanoma" atsiranda " tik kol kas". Nes turint Laisvę galima turėti viską, ir mokėti, ir galėti viską. Nes Laisvė leidžia padaryti viską pačiam, nes nereikia laukti leidimo mokytis, veikti, dirbti, kurti. Net ir klysti taip pat.
Apie tai toji 29-erių ar 30-mečių žmonių karta, gimusi ir augusi jau Laisvėje. Viena jų – Aleksandra (Suchova) Kerienė. Ji baigė mūsų mokyklą, mokėsi čia pat ir to paties kaip jūs. Šiemet, 2019-aisiais, 61-uosiuose GRAMMY apdovanojimuose dalyvauja garso režisieriai Vilius ir Aleksandra Kerai, kaip garso prodiuseriai nominuoti už geriausią operos įrašą – Giuseppe Verdi „Rigoletą“, įrašytą su Kauno simfoniniu orkestru. Pati Aleksandra džiaugdamasi dalinasi socialiniame tinkle: „ „Grammy“ nominacijoje Lietuvos prodiuserių vardai skamba pirmą kartą istorijoje; labai didžiuojamės tokiais pasiekimais; į Lietuvą parsivežame specialiai pagal užsakymą pagamintus bronzinius medalius!“ Žinote, šis pavyzdys ne apie įvertinimą ir ne apie apdovanojimus. Tai pavyzdys apie galimybes, kurias šitie žmonės turi ir kurių neturėjo jų tėvai. Net panašių. Jokių. Tai pavyzdys apie galimybes, kurias savaime turite jūs. Absoliučiai visas, nes galite pasiekti, ką tik norite, dirbdami ir dalyvaudami. Ne vengdami ir slėpdamiesi, bet siekdami.
Ir šita šventė apie tai. Kaipgi ją švęsti? Ar šventė? Jei žiūri pro langą – ne. Bet jei esi kartu su visais, tuomet – nepaprasta. Juk nuo seniausių laikų žmonės švęsdavo ne po vieną, bet susirinkę. Šventė gimsta vienybėj. Todėl ir šiandien – vienybė težydi!
Su Gimtadieniu, Laisvės, Lietuvos ir mūsų!
Teksto autorė lietuvių kalbos mokytoja Solgita Vaitiekūnienė
